Kauno arkikatedra bazilika. Pradžia.  
   
   
 

ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
8, 9, 10.30, 12, 13.30 (išskyrus vasaros mėnesius) ir 18 val.

Šiokiadieniais
7, 8,9 ir 18 val.

Kitos pamaldos »





 

Trumpa apžvalga iki 2012 metų

Kauno katedra iš Tomo Makovskio graviūros „Kauno miesto vaizdas“. Apie 1600 m.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kauno parapijinė bažnyčia yra minima 1413 m. balandžio 22 d. rašte, kuriuo Vilniaus vyskupas Mikalojus suteikia jai atlaidų privilegiją. Manoma, kad ji buvo pastatyta 1408 – 1413 metais, Žemaičių krikšto įamžinimo proga. Spėjamas fundatorius – Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas. Tuo metu ši šventovė tikriausiai buvo vienintelė parapijinė bažnyčia visame Kaune ir priklausė Vilniaus diecezijai.

Tuometinė bažnyčia dar nebuvo panaši į šiandieninę. Tik 1660 m. buvo pristatyta didžioji trinavė jos dalis. Bažnyčia buvo dažnai naikinama karų ir gaisrų, ir tik dėka Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto dotacijos 1771 m. ji buvo užbaigta statyti. 1775 m. buvo pastatytas didingas didysis altorius, išlikęs iki šių dienų. Po 1800 m. gaisro bažnyčia buvo restauruota ir beveik nepakitusi išliko iki mūsų dienų. 1887 m. buvo sudarytas bažnyčios rekonstrukcijos projektas, tačiau nebuvo įvykdytas. 1890 – 1891 m. įžymusis dailininkas M. Andriulis Kauno katedrai nutapė keletą paveikslų. Bažnyčios interjerą dekoravo dailininkai J. Moniuška ir J. Čejevičius. 1899 – 1902 m. laikotarpiu čia buvo atlikta keletas pakeitimų: praplėsta zakristija ir perkelti vakarų link įėjimai, anksčiau buvę ties navų viduriu, pristatyta Švč. Sakramento koplyčia. Pažymėtina, kad naujoji koplyčia – vienas iš geriausiai pastatytų XIX a. neogotikos kūrinių Lietuvoje. Jos autorius – architektas J. Verneris.

Ši šventovė buvo parapijinė bažnyčia iki XIX amžiaus. Nuo 1808 m. Kauno Šv. ap. Petro ir Povilo parapiją administravo vienuoliai augustinijonai. XIX a. vid. parapija turėjo tik apie 5300 tikinčiųjų. Po 1863 m. sukilimo, norėdama kontroliuoti vysk. Valančiaus veiklą, caro valdžia įsakė Žemaičių vyskupijos sostą iš Varnių perkelti į Kauną ir, atėmusi iš vienuolių šią parapijinę bažnyčią, atidavė ją vyskupui. Popiežius Leonas XIII 1895 m. bažnyčiai suteikė katedros titulą, o Žemaičių vyskupijos 500 m. sukakties proga 1921 m. popiežius Benediktas XV ją paskelbė bazilika. 1926 m., įsteigus Lietuvos Bažnytinę Provinciją, popiežius Pijus XI Kauno katedrai suteikė arkikatedros titulą su Arkivyskupo – metropolito sostu.

Žemaičių katedra, vėliau tapusi Kauno arkikatedra bazilika, buvo didinga ir tikinčiųjų mėgiama šventovė, todėl čia dažniausiai būdavo skiriami tik jau nusipelnę, garbingi ir pasišventę Bažnyčiai žmonės: vyskupai, kunigai, vargonininkai, zakristijonai ir kiti bažnyčios tarnai. Visus šiuos garbingus žmones būtų sunku ir išvardinti, tačiau pačius žymiausius dera paminėti. Vienas jų – vysk. Pr. Karevičius, kuris drauge su arkivyskupu J. Matulevičiumi parengė planus Lietuvos Bažnytinei Provincijai įkurti. Vėliau, palikęs dirbti jaunesnį įpėdinį, vysk. Pr. Karevičius išėjo į vienuolyną. Po šio žymaus ganytojo į Kauno vyskupijos sostą 1926 m. atėjo vysk. J. Skvireckas, savo tautoje įsiamžinęs Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą dovana. Įsteigus Lietuvos Bažnytinę Provinciją, popiežiaus Pijaus XI potvarkiu vysk. J. Skvireckas buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos arkivyskupu, o Kauno katedra tapo arkikatedra bazilika.

Kaip vieną labiausiai pasižymėjusių arkikatedros kunigų galima išskirti ilgametį arkikatedros viceprepozitą, Kauno arkikatedros kapitulos kanauninką kun. Povilą Dogelį. Savo kunigystės metus arkikatedroje jis pažymėjo vaisingu pastoraciniu darbu: aktyviai rėmė įvairių jaunimo organizacijų veiklą, daugeliui jų buvo dvasios vadovas; pranciškonų tretininkams bei kitų draugijų nariams jis buvo nepavargstantis švento gyvenimo bei pasiaukojamo darbo pavyzdys, tikintiesiems jis buvo nepavargstantis dvasios tėvas klausykloje, ypatingas Švč. Sakramento garbintojas ir nuoširdus pamokslininkas.

Kauno arkikatedros bazilikos pasididžiavimas yra 1894 m. vysk. L. Paliulionio šios bažnyčios vargonininku paskirtas Juozas Naujalis. Čia jis perorganizavo didįjį katedros chorą, moteriškus balsus pakeisdamas berniukų balsais, rūpinosi choro muzikiniu lygiu, į jo repertuarą įvedė įžymių pasaulio kompozitorių kūrinius. Jo dėka arkikatedroje įvyko ne vienas muzikos kūrybos vakaras bei sakralinės muzikos koncertas. Kitas įžymus vargonininkas, dirbęs šioje šventovėje, yra J. Naujalio mokinys K. Kaveckas. Jis nuo 1936 m., būdamas arkikatedros vyr. vargonininku, pagarsėjo savo kūryba bei vargonų muzikos rečitalių rengimu.

1940 m. Kauno arkivyskupo pagalbininku Šv. Sostas skyrė vysk. V. Brizgį, tačiau nuo 1944 m. arkivyskupui ir vyskupui esant tremtyje, arkivyskupiją valdė ir arkikatedroje dirbo kapituliniai vikarai: prel. St. Jokūbauskis, o jam mirus kan. J. Stankevičius.

1949 m. Kauno arkikatedra bazilika vėl gavo parapijinės bažnyčios statusą, tačiau išliko ir arkivyskupo sosto bažnyčia. Čia ir toliau savo pastoracinę veiklą vykdė vyskupai J. Matulaitis–Labukas, R. Krikščiūnas, L. Povilonis, J. Preikšas, V. Michelevičius.

1989 m. į Kauno arkikatedrą baziliką įžengė pirmasis po daugelio amžių Lietuvos kardinolas arkivyskupas V. Sladkevičius. Atgimimo laikais Kauno arkikatedra tapo pulsuojančia Lietuvos širdimi, o 1996 m. ji pasitiko arkivyskupą S. Tamkevičių , kuris iki šiol yra šios didingos Šv. ap. Petro ir Povilo parapijos šventovės ir Kauno arkivyskupo sosto bažnyčios šeimininkas.

Prie arkikatedros ir kriptoje yra palaidoti vėlyvesniųjų amžių vyskupai ir žymūs dvasininkai. Kriptoje ilsisi vyskupų M. Valančiaus, L. Paliulionio, G. F. Cirtauto, arkivysk. Pr. Karevičiaus, J. Skvirecko ir Nunciatūros patarėjo mons. Faidutti palaikai. Švč. Sakramento koplyčioje yra kardinolo V. Sladkevičiaus kapas. Prie arkikatedros šventoriuje palaidotas prel. J. Mačiulis – Maironis, prel. A. Dambrauskas – Jakštas, Kauno arkivyskupijos valdytojas prel. St. Jokūbauskis, prel. P. Januševičius, Kauno arkikatedros oficiolas mons. Pr. Juozapavičius, mons. dr. J. Stankevičius, kan. P. Dogelis, kan. J. Byla.

Šalia šių garbingų dvasininkų Kauno arkikatedroje bazilikoje dirbo daug kitų pasišventusių tikinčiųjų, kurie šioje didingoje Kauno šventovėje paliko neišdildomą žymę ir istorinį atminimą ateities kartoms.

1. B. Kviklys. Lietuvos bažnyčios. III t. Kauno arkivyskupija. Čikaga. 1983. P. 54 – 54.
2. Kan. P. Dogelis. Mano gyvenimo prisiminimai. Kaunas 1936. P. 258 – 267. Lietuvių enciklopedija. XI t. Bostonas. 1957. P. 61 – 62.
3. Lietuvių enciklopedija. XI t. Bostonas. 1957. P. 251.
4. Lietuvių enciklopedija. XI t. Bostonas 1957. P. 226 - 229.
5. Pranešimai dėl Švč. Trejybės parapijinės bažnyčios statuso. Byla Nr. 122. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas.

Dailė ir architektūra

Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika, kurios istorija apima beveik 600 metų laikotarpį, yra vertingas sakralinio meno paminklas (1413 m., XVII a. II ketv., XVII a. pab., XVIII a. II p., XIX a. pab.). Galbūt nė vienas Kauno pastatas neturi savyje tiek rimties ir iškilnumo kaip ši monumentali šventovė, anksčiau buvusi miesto parapijos bažnyčia.

Arkikatedros bazilikos išorės architektūroje ryškiai atsiskleidžia gotikos, renesanso ir neogotikos darna. O nevienalaikis šventovės interjeras, susiformavęs per 350 metų, gali būti įvardytas kaip daugiasluoksnis: greta pagrindinio baroko sluoksnio minėtini gotika, neogotika, neorenesansas, neobarokas, XX amžius.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Kauno parapijos bažnyčia minima 1413 m. balandžio 22 d. rašte, kuriuo Vilniaus vyskupas Mikalojus Borkovskis (1408-1414) suteikė jai atlaidus; tuomet ši šventovė priklausė Vilniaus arkivyskupijos diecezijai. XVII a. pradžioje miesto parapijos bažnyčią sudarė tik dabartinė presbiterija ir prie jos šiaurinės sienos prigludusi dviaukštė zakristija. Nors jau XVI a. pradžioje galvota apie “didelę trinavę patalpą vakariniame gale”, bažnyčios išplėtimo darbai, nutrūkę tiek dėl Reformacijos judėjimo sukeltos sumaišties, tiek dėl lėšų stokos, buvo atnaujinti tik po 1624 m. gaisro. Rusų kariuomenės siautėjimas Kaune 1655 m. šiuos darbus apsunkino. Vis dėlto 1671 m. birželio 8 d. “priešų sugriautą ir renovuotą bei atnaujintą” parapijos bažnyčią konsekravo vyskupas Mikalojus Slupskis. Naują baroko interjerą (XVII a. pab. – XVIII a. I ketv.) sudarė medinių drožybinių įrenginių ansamblis. 1773-1784 metais interjero įranga atnaujinta: pastatyti septyni vėlyvojo baroko šviesiomis spalvomis dažyti mūriniai altoriai (3, 4 pav.), sakykla ir vargonų choras.

Didysis altorius

1795 m. Lietuvai atsidūrus Rusijos “glėbyje”, Kauno parapijos bažnyčia 1808 m. tapo augustinų vienuolyno bažnyčia, o XIX a. viduryje – juridiškai neįteisinta katedra. Mat 1864 m. Žemaičių vyskupijos centrą perkėlus iš Varnių į Kauną, bažnyčia ir vienuolyno turtas perduotas vyskupo Motiejaus Valančiaus jurisdikcijai (presbiterijoje ir šiandien matome stovintį jo sostą). XIX a. pabaigoje buvo pradėti oficialiai nepripažintos katedros pertvarkymo darbai: 1881 m. įrengta nauja neobaroko formų vargonų choro tribūna, 1894 m. ištapytas šventovės vidus, 1895 m. pagal architekto Florijono Vyganovskio projektą prie pietinės presbiterijos sienos pristatyta neogotiška koplyčia. Tais pačiais metais popiežius Leonas XIII patvirtino ją esant vyskupijos katedra. 1921 metais minint Žemaičių vyskupijos 500 metų jubiliejų, Šventasis Tėvas Pijus XI suteikė Kauno katedrai Mažosios bazilikos titulą. 1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, jai suteiktas Kauno metropolinės arkikatedros bazilikos titulas.

Zakristijos krištoliniai skliautai. XVI a. pr.

Arkikatedroje bazilikoje apstu vertingų bažnytinio meno paveldo objektų. Presbiterijos tinklinio skliauto, sumūryto XV a., dalis (skliauto briaunos sudaro dekoratyvų šešiakampių ir aštuoniakampių žvaigždžių piešinį) ir itin savitas dviaukštės zakristijos lubas dengiantis vėlyvosios gotikos krištolinis skliautas, suskliaustas apie XVI a. pradžią (skliauto piešinio pagrindas – gilios keturkampės žvaigždės) – tai vieninteliai interjero elementai, menantys gotikos laikus.

Stebuklingieji Švč. Mergelės Marijos Maloningosios Motinos ir Sopulingosios Dievo Motinos (Pietos) paveikslai, kabantys to paties titulo altoriuose, yra ir patys seniausieji šios šventovės bažnytinio meno kūriniai.

Švč. Mergelės Marijos Maloningosios Motinos (8 pav.) atvaizdas (XVI a. pab.) iš Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios, baroko epochoje buvęs pats garsiausias Kaune, čia yra nuo 2001 metų lapkričio 8 d. Šis savitas, vertingas kūrinys, kuriame darniai jungiasi bizantiškos ir vakarietiškos kilmės elementai, išsiskiria reto grožiu. Dievo Motinos ir Kūdikio atvaizdai yra tikroviški: tarsi išnirę iš irealios erdvės, jie turi didžiulę trauką.

  Švč. Mergelė Marija Maloningoji. XVI a. pab. Sopulingoji Dievo Motina. XVI a. pab. – XVII a. pr.

Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas (XVI a. pab. – XVII a. pr.) visais laikais buvo labiausiai gerbiamas šios šventovės Švč. Marijos atvaizdas. Matyt, kūrinio autoriui buvo pažįstamos Mikelandželo Rondanini Pietos piešinio graviūros. Ekspresijos kupino paveikslo prasminis ir kompozicinis centras – Švč. Mergelė Marija, prilaikanti bejėgį, smunkantį Kristaus kūną. Už Dievo Motinos figūros atsiveria gili erdvė – nakties peizažas su pastatais ir kalvomis kaip lakoniška nuoroda į vyksmo vietą ir laiką. Čia visos meninės raiškos priemonės panaudotos Dievo Motinos kančiai ir Kristaus aukai sudvasinti. Paveikslo figūras dengiantys auksuotos sidabro skardos aptaisai saugo paveikslo šventumą.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorius. XVII a. pab.

Literatų brolijos XVII pabaigoje įrengtas Švč. Mergelę Mariją Ėmimo į dangų altorius – vienintelis išlikęs katedros medinio baroko kūrinys. Čia architektūra, tapyba ir skulptūra kartu su tekstu sudaro harmoningą vienovę, kurios pamatas – sudėtinga ikonografinė programa. Johanas Gotardas Berchofas šiam altoriui 1686 metais nutapė du paveikslus: Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Švč. Mergelės Marijos Vainikavimą. Aplink Vainikavimo paveikslą išdėstyti aštuoni apskriti medalionai su simboliniais vaizdais, kuriuose Marija šlovinama kaip Dangaus Karalienė. Visi dekoratyvinės drožybos elementai (ažūrinės kolonos su vynmedžio motyvu, abstrakti kremzlinė ir augalinė ornamentika, groteskinės kaukės) ir skulptūros yra svarbios idėjinei ir meninei visumos sąrangai.

XVIII a. pradžioje Švč. Mergelės Marijos atvaizdui buvo paaukoti auksuoto sidabro drabužiai ir puošni karūna. Šis itin plastiškas, be jokio dekoro aptaisas ne tik suteikė paveikslui papildomą transcendentinį matmenį, bet ir saugo jo šventumą.
Iš buvusio Švč. Trejybės altoriaus išliko kiek sumažintas Triumfuojančiosios Bažnyčios paveikslas, kurį 1706 m. Kaune nutapė dailininkas Jonas Bielinskis. Bažnyčios triumfą simbolizavusi tema, reta Lietuvos bažnytinėje dailėje, čia atskleista keleriopai: aukštinama Švč. Trejybė, pabrėžiamas Marijos asmuo, per atskirus šventuosius parodoma Bažnyčios nuostata į tuo metu aktualius teologijos teiginius.

Jonas Bielinskis. Triumfuojančioji Bažnyčia. 1706 m.

Be anksčiau minėto mūrinių altorių ansamblio, vėlyvąjį baroką atstovauja Šv. Jono Nepomuko altoriaus paveikslas, dabar kabantis vidurinės navos dešinėje ant antrojo pilioriaus. Jį 1778 m. nutapė dailininkas Jurgis Koštovnas.

XIX a. pabaigoje senuosius vėlyvojo baroko altorių paveikslus pakeitė 14 naujų drobių, kurias 1891-1892 m. nutapė dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis. Tai “Išminčių pagarbinimas”, “Šv. Petro išlaisvinimas iš kalėjimo”, “Šv. Pauliaus pašaukimas” ir kiti.

1894 m. Janas Čajevičius ant vidurinės navos šoninių sienų virš arkų nutapė aštuonis paveikslus; juose pavaizduoti svarbiausieji žemiškojo šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus gyvenimo įvykiai kaip antai: “Šv. Petro pašaukimas”, “Raktų šv. Petrui įteikimas”, “Skęstančio šv. Petro išgelbėjimas”, “Šv. Petro nukryžiavimas”, “Šv. Pauliaus pašaukimas”, “Šv. Pauliaus pamokslas Atėnuose”, “Šv. Pauliaus išsigelbėjimas iš sudužusio laivo prie Maltos salos”, “Šv. Pauliaus nužudymas”.

Neogotikinis Šv. Jono Krikštytojo altorius XIX a. pab.

Mažutė vientisos erdvės Švč. Sakramento koplyčia yra visai savarankiška: ji turi altorių, vargonų tribūną, klausyklą, stales ir suolus. Koplyčios patalpą dengia smailėjantys kryžminiai skliautai, kurių nerviūros sienose remiasi į kolonėlių pluoštus. Neogotikos formų medinė interjero įranga ir neogotikos stilistikos sienų ir skliautų dekoras, sukurtas 1895-1898 metais, yra harmoningas ir vientisas. Šv. Jono Krikštytojo altoriui tris paveikslus “Jėzaus Krikštas”, “Šv. Kazimieras” ir “Šv. Stanislovas” 1897 metais nutapė dailininkas E. Walchas. Šioje koplyčioje 2000 m. palaidotas kardinolas Vincentas Sladkevičius: kukli balto marmuro antkapinė plokštė žymi kardinolo palaidojimo vietą (skulptorius Algimantas Šlapikas, 2001 m.).

1896 m. Pelagėjos Usačiovos įmonėje Valdajuje išlietas pirmas titulinis Žemaičių vyskupijos naujosios Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros varpas. Varpą apibūdinantis vaizdus lotyniškas tekstas prabyla ir apie savo paskirtį:

VIVOS VOCO Gyvuosius šaukiu
FESTA DECORO Šventes puošiu
FULGURA FRANGO Negandas įspėju
MORTUS PLANGO Mirusiuosius apverkiu

1915 m. varpas išvežtas į Maskvą, iš kur į Kauną sugrįžo 1921 m., o 1922 m. balandį įkeltas į Katedros varpinės bokštą. Varpas sveria 2464 kilogramus.

XX amžiuje šventovės interjerą papildė du Petro Kalpoko 1921 m. nutapyti paveikslai “Šv. Zita” ir “Šv. Antano Paduviečio vizija”, keturi Juozo Zikaro sukurti memorialiniai vyskupų Mečislovo Leonardo Paliulionio ir Gasparo Pelicijono Cirtauto (1926) bei Merkelio Giedraičio ir Pranciškaus Karevičiaus (1938) reljefiniai portretai, dvi balto marmuro Švč. Jėzaus Širdies (1929) ir Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausiosios Širdies (1931) statulos ir kiti kūriniai.

Dr. Laima Šinkūnaitė